- šulininis
- šulinìnis, -ė adj. (2) K 1. N, M, LL241 semtas iš šulinio, esantis šulinyje: Šulininis vanduo L. 2. būdingas šuliniui: Šulinìnis gilumas NdŽ. 3. K šuliniui skirtas, šuliniui priklausantis: Jis ir šulininès triūbas išlieja Plv. 4. šulinio pavidalo: Kai [tilto] atramas veikia didelės jėgos, o stiprus gruntas slūgso giliai, daromi gilieji pamatai (poliniai, šulininiai ir kesoniniai) LTEXI310. 5. turintis vietą subėgti, sutekėti: Krosnyse su šulininiais degikliais nubyrėjusi įkrova ir lydalas pašalinami į degiklio šulinį rš. 6. atliekamas kasant įdubą, šulinį: Šulininiu metodu statomi požeminiai pastatai rš.
Dictionary of the Lithuanian Language.